Apie nepasisekusį pavydą

Vakar vakare interneto platybėse užtikau vieną labai įdomų blogą ir, jį bevartant, nepajutau, kad jau beveik pirma nakties..Susizgribau, kad jau vėlu ir nuėjau miegoti. Po pusvalandžio pasirodė, kad jau pervėlu miegoti, nes mano mažyliui vėl kalasi dantukai.. Kai šimtaspirmąjį kartą ką tik užmigęs jis vėl pradėjo verkti, ir vėl paėmusi supti jį ant rankų pagalvojau, kad žiauuuriai pavydžiu tiems tėvams, kurių vaikams lengvai dygsta dantukai. Bet, tada mintys apie tai kas dar gali būti blogai staigiai sužlugdė mano pavydą ir apie pusę keturių palaimingai užmigom ramiu miegeliu..... Vis dėl to mano vaikas yra vientisa laimė :)